ŠV.KAZIMIERO GYVENIMAS

Praeitą Gavėnios šeštadienį Varnių parapijoje lankėsi kun. V. Ačas, kuris po šv. Mišių susirinkusiuosius supažindino su šv. Kazimiero, vienintelio Lietuvos šventojo, gyvenimu, jo tėvais, auklėjimu, puoselėtomis vertybėmis, paskelbimu šventuoju, kultu pasaulyje.

Kazimiero senelis buvo didysis kunigaikštis Jogaila. Vedęs katalikę lenkų karalaitę Jadvygą, pats priėmė krikštą, sujungė dvi tautas ir tuo pačiu įdiegė lietuviams katalikų tikėjimą. Jogaila paliko du sūnus: Vladislovą, Lenkijos karalių, ir Kazimierą, kuris valdė LDK. Vladislovui žuvus, Kazimieras buvo pakviestas vadovauti ir lenkams. Kazimieras labai mylėjo Lietuvą, nors, gyvendamas Krokuvoje, daugiau turėjo rūpintis Lenkija. Tai paskutinis kunigaikštis, kuris kalbėjo lietuviškai.

1454 m. Kazimieras Jogailaitis susituokė su Elžbieta Habsburgaite, kurie vėliau užaugino 6 sūnus ir 5 dukras. Tai buvo laimingiausia pora tarp to meto valdančių Europos šeimų. Karalienė Elžbieta buvo labai pamaldi, išmintinga, pavyzdinga žmona, didelė Marijos garbintoja. Karalius –gyvenimo ir praktiško proto inteligentas, prie savęs gebėjęs patraukti net didžiausius priešus.

Šv. Kazimieras gimė 1458 m. spalio 3 d. Krokuvoje, Vavelio pilyje. Jis buvo trečias vaikas šeimoje. Ankstyvoje vaikystėje nepastebėta nieko ypatingo ir neįžvelgta, kad kūdikis- būsimas Lietuvos šventasis. Tėvas labai rūpinosi vaikų lavinimu, dažnai užeidavo į pamokas. Daug dėmesio skirta žmogiškajam ugdymui: dienotvarkei ( šv. Mišios, muzikinis lavinimas, iškalbos pamokos, poteriai it t.t.), elgesiui su kilmingais žmonėmis, valstiečiais ir tarnais. Svarbus buvo maldingumas ir kitų dorybių (pamaldumo, santūrumo, skaistybės...) ugdymas, kuo rūpinosi pati karalienė.

Karalaitis išaugo vidutinio ūgio, turėjo ilgus tamsius plaukus, mėlynas akis, skaistų veidą, gražų kūno sudėjimą. Gražiame kūne glūdėjo kilni dvasia. Buvo linksmas, tačiau kilnaus, garbingo būdo. Šie privalumai galėjo karalaičiui lemti didelę ateitį, tačiau žemės garbė jo neviliojo: „Žemiškos valstybės aš netrokštu, nes Viešpats mane sutvėrė kitai karalystei...“ Tėvo įtrauktas į valstybės valdymo reikalus, šv. Kazimieras tvarkė kraštą, pasirodė kaip sumanus ir toli regįs politikas. Kurį laiką dvidešimtmetis sūnus pavadavo tėvą Lietuvoje. Karalaitis apibūdinamas ir kaip geras ekonomistas asketas, kuris ,atsižadėjęs savęs, tarnavo Dievui ir žmonėms. Tobulas kasdieninių pareigų atlikimas tiesiu keliu vedė jį į dangų.

Šv. Kazimieras pačiame jaunystės žydėjime susirgo džiova. Tačiau, nepaisydamas ligos, pasninko dienomis nevalgė mėsiškų valgių, nes žinojo, kad susilaikymas nedidina ligos. Vienuoliškai gyvendamas, karalaitis pasidarė lyg angelas žmogaus kūne. Šv. Kazimieras mirė 1484 m. kovo 4 d. Gardine. Jo gyvenimas buvo labai trumpas: 25 metai, 5 mėnesiai ir 1 diena. Po mirties kūnas atgabentas į Vilnių ir palaidotas katedros Karališkoje koplyčioje. Pasakojama, kad, atidarius karstą, pasklido nuostabus kvapas. Šventojo kūnas rastas „tarsi šiandien palaidotas“.

Šventuoju Kazimierą 1521 m. pripažino popiežius Leonas X.1604 m. Vilniuje įvyko didelės iškilmės. Jų metu žymiausi Lietuvos didikai atnešė kertinį akmenį šv. Kazimiero bažnyčiai. 1636 m. popiežius Urbonas VIII Kazimierą paskelbė Lietuvos dangiškuoju globėju, o 1948 m. birželio 11 d. popiežius Pijus XII - „visos lietuvių jaunuomenės ypatingu globėju pas Dievą“.

Netrukus po mirties žmonės pradėjo melstis į šv. Kazimierą. Jo užtarimu daugelis ligonių atgavo sveikatą. Iki 1527 m. užfiksuota apie 400 stebuklų. Šv. Kazimiero kultas plačiai žinomas ir pasaulyje. Venesueloje yra šv. Kazimiero miestelis, jo vardo bažnyčia ir parapija. Savo globėju jį laiko Maltos ordino riteriai, Neapolio miestas. Lietuvoje yra 15 šv. Kazimiero bažnyčių, o šv. Kazimiero liaudies pamaldumo praktiką sudaro 10 apeiginių papročių: maldingos procesijos su su verbomis, gulimasis ant žemės kryžiumi, aukojimas elgetoms, pasninkas ir kt.

P.S. Gražiosios šv. Kazimiero puoselėtos dorybės. Viena didžiausių jo dorybių-pamaldumas. Melstis išmoko nuo pat mažens: „...malda man yra malonesnė už žaidimus ir kitus pasismaginimus.“Istorikas prof. Z.Ivinskis teigia, kad karalaitis, garbindamas Mergelę Mariją, pratęsia Vytauto Didžiojo paliktą tradiciją. Juos abu „jungia Marijos kultas ir jų žemiškus palaikus dengia tas pats Vilniaus katedros kupolas“.

Kita šv. Kazimiero dorybė – skaistumas. Skaistumas buvo jo dorybių karalaitė. Manoma, kad pirmą kartą amžinos skaistybės įžadą karalaitis davė būdamas 12 metų, Krokuvą ištikus marui: „Dėl savo brolių pažadu Tau, Dieve, amžiną skaistybę...“

Kitos šv Kazimiero dorybės: išmintis, sąžiningumas, meilė vargšams, dosnumas. Pavargėliai jį vadino geradėju, našlės- globėju, našlaičiai- tėvu.

Parapijietė R.Poškutė